pakramta

1 pakramtà sf. (3^b) 1. prikaišiojimai, krimtimas: Amžinai nuo savo žmonos kenčiu pãkramtą. Ji mane kremta ir kremta PnmA. Ne dyvas, kad ir išbėgo. Kas tokioj pakramtõj gali gyventi Vrb. Marti, kaip neapkentama, yra didelio[je] pakramtõ[je] nuo anytos, nuolatai ją kremta J. Kur čia žmogus būsi riebus, kad nei vienos naktelės ramiai neišsimiegi – šitokia namuose pakramtà (nesantaika, vaidai) Rdm. Nuolatinė pakramta namieje – negaliu pasveikti Vl. 2. Vl susikrimtimas, susigraužimas, rūpestis: Viena tik širdies pakramtà Rs. Blogi vaikai tėvam tik pakramtà Kš. Tos skolos – tikra pakramtà Rs. Šiaip tai aš sveika, bet jei kokia pakramtà, tai tada blogiau jaučiuos Rdd. Vaikai neklauso – gyvenu vis pakramtõj, pagraužoj Prn. ║ sąžinės graužimas: Sudegyt sudegino kaimyno triobas, bet paskui iš pakramtõs mirė Pkn. Ko manęs bijaisi? Tarytum būčiau pakramtos šmėkla V.Kudir.